Bitininkystės istorijoje išskiriami 4 laikotarpiai

Pagrindinė medaus nauda sveikatai:

• 1. Medžioklinė bitininkystė
  2. Drevinė arba bartinė bitininkystė
  3. Pasodybinė bitininkystė
  4. Rėminė bitininkystė
  Bitininkavimas medžioklinės bitininkystės laikais buvo gana primityvus. Medžiotojas, vaikščiodamas po mišką, apžiūrėdavo ir senus medžius. Pastebėjęs landančias bites, peikena padidindavo drevės angą, pro kurią visus korius išlauždavo. Taip praktiškai buvo naikinamos bitės. Kiek vėliau, kai bitėms tramdyti pradėti naudoti dūmai, lizdavietėse jas nuo korių nubaidydavo, o, palikus dalį korių, šeima gyvendavo toliau. Drevės būdavo šimtamečiuose medžiuose, aukštai, jas iškopti buvo gana sunku, nes lipant reikėjo turėti dūminę, indą koriams, peikeną ir kt. Kopimui naudojo tam tikrą prietaisą, vadinamą geniu (virvė su lentute atsisėsti).
  Drevinės bitininkystės laikotarpiu drevė su bitėmis priklausė tam, kuris pirmas ją rado. Drevių savininkai savo dreves žymėdavo tam tikrais ženklais, iškirstais drevinio medžio kamiene. Tokie ženklai buvo vienintelis nuosavybės įrodymo dokumentas. Pažymėtų drevių nebuvo galima pasisavinti net žemės gavimo ar pirkimo metu. Drevės buvo paveldimos, dovanojamos, rečiau perkamos. Drevininkai į savo dreves ir svetimose giriose turėjo laisvą kelią,bet, prie savo drevių eidami, galėjo pasiimti tik medui kopti ir drevei doroti būtinus įrankius. Girios savininkas, kirsdamas girios plotą, kur yra svetimų drevių, negalėjo jų nei kirsti, nei užgauti.
  Kai kur medžioklinė bitininkystė išliko iki mūsų dienų, pvz. Indijoj. Prieš kelis metus ir Lietuvoje buvo aprašytas tokiu būdu bitininkaujantis bitininkas iš Dzūkijos. Gaila, bet kol kas nepavyksta apie jį gauti informacijos.
  Pažangesnis bitininkavimas prasidėjo bites perkėlus į kelminius avilius. Jie sodybose, kaip ir miške, buvo statomi stati, todėl pavadinti statiniais. Juose bitės siūdavo ilgus, per visą avilio ilgį, korius. Bet karštą vasaros dieną dalis tokių korių susmukdavo, avilius lengvai nuversdavo vėtra ar gyvuliai, todėl vėliau aviliai pradėti statyti gulsčiai. Vienas galas būdavo pakeliamas aukščiau ir vadinamas galva, o kitas, žemesnis, – kojomis. Bitininkavimą gulstiniuose aviliuose aprašė S.Daukantas (1848). Jis nurodė du būdus. Pirmuoju bitininkai iš kiekvienos bičių šeimos išpjaudavo dalį korių su medumi, o dalį palikdavo žiemai. Paprastai vienais metais korius pjaudavo avilio kojose, kitais – galvoje. Taip bitės išlikdavo gyvos iki pavasario ir kitais metais vėl užpildydavo savo lizdą koriais ir medumi. Antruoju atveju žiemai buvo paliekamos stipriausios bičių šeimos, iš jų neimdavo nei korių, nei medaus. Silpnas šeimas visai išnaikindavo, pasiimdavo visą medų ir vašką. Stiprios šeimos kitais metais išleisdavo pakankamai spiečių, kuriuos talpindavo į pernai ištuštintus avilius. Tačiau šis būdas nebuvo populiarus, gal dėl tikėjimo, jog bičių naikinti nevalia. XVIII a. pabaigoje Lietuvoje pradėjo plisti dirbtiniai aviliai. Pradžioje jie pinti iš šiaudų ar vytelių.
  Istoriniai šaltiniai patvirtina, kad bitininkystė buvo paplitus senovės Egipte. Aviliai buvo daromi iš apdegto molio, kurie dar ir dabar sutinkami Artimuosiuose Rytuose (Irane, Afganistane, Turkijoj), o taip pat aviliai, pinti iš vytelių ir aptepti moliu. Senovės egiptiečiai netgi plukdydavo bites Nilu į kitas vietas prie medingų augalų, kas ir šiais laikais naudojama pramoninėje bitininkystėje.
  Bites laikė ir Palestinoj, Arabijoj, Asirijoj, Indijoj ir kitose Artimųjų Rytų šalyse.
  Pasak Homero (IX a.pr.m.e), Heziodo (VII a.pr.m.e.) ir kitų senovės rašytojų, Graikijoje daugelyje bitynų bitės buvo laikomos pintuose aviliuose. Yra nuorodų iš V a.pr.m.e. (Periklas, 429 m.), kad nedidelėj Atikos provincijoj buvo iki 20 000 avilių. Graikai plačiai naudojo medų ir vašką namų ūkyje. Aristotelis (384-322 m.pr.m.e.) smulkiai aprašė bičių gyvenimą. Aristotelis išskyrė tris bičių šeimos narius, smulkiai aprašė korius, bitės vystymąsi nuo kiaušinėlio iki vabzdžio.
  Romėnai perėmė viskas senovės graikų bitininkystės žinias. Bitininkytę, kaip išvystytą Romos imperijoje ūkio šaką, nurodė daugelis romėnų rašytojų ir mokslininkų – Varonas (116-27 m.pr.m.e), Kolumela (I m.e.a.) ir kt.
  Ypatingai reiktų išskirt Vergilijų (79-19 m.pr.m.e.), kurio “Georgikoj” buvo tų laikų žemės ūkio enciklopedija, kurią vėliau išvystė Kolumela. “Georgikoj” daug vietos skirta bitininkystei. Romėnai bites laikė iš vytelių pintuose aviliuose, apteptuose moliu, lentiniuose aviliuose ir aviliuose iš apdegto molio.
  Graikų-romėnų bitininkavimo technologija plačiai paplito Romos kolonijose ir priklausomose srityse.
  Kaip ir egiptiečiai, graikai ir romėnai taip pat pervežinėdavo bitynus prie medingų augalų. Graikai bitynus veždavo į turtingą medingais augalais Atikos pusiasalį, Egėjo jūros salas. Be to pervežimai buvo reglamentuojami to laiko valstybiniais įstatymais. Solonos įstatymuose nurodoma, kokie atstumai turi būti tarp pervežamų bitynų.
  Romėnai bitynus perveždavo į Viduržemio jūros salas.
  Su laiku neišardomų avilių ekonominė reikšmė labai sumažėjo, kas sudarė prielaidas rėminio avilio atsiradimui. Rėminio avilio idėja paremta ne tiek formos naujume (išardomas lizdas), kiek esmėje (bitininkas aktyviai dalyvauja bičių šeimos vystymesi ir darbe). Nauja technologija turėjo būti paremta moksliniais pagrindais, bičių gyvenimo žiniomis.
  Iš tikro pirmieji išardomo avilio išradėjai jau rėmėsi reikšminga moksline medžiaga, kurią galima buvo panaudot naujos sistemos teoriniam pagrindimui ir praktiniam įgyvendinimui.
  1737 m. išleista olandų mokslininko, mikroskopo išradėjo, Svamerdamo (1637-1680 m.) “Gamtos knyga arba vabzdžių istorija”. Svamerdamas nustatė motinėlės ir trano lytį. Jis ne tik tyrė bičių anatomiją, bet ir eksperimentavo bityne. Svamerdamas sudarinėdavo dirbtinius spiečius.
  Prancūzų mokslininkas, termometro išradėjas, Reomiuras (1683- 1757 m.) skyrė daug dėmesio savo klasikiniam darbe “Užrašai apie natūralią vabzdžių istoriją”. Reomiuras nurodė, kad motinėlę apvaisina tranas.
  Vokiečių bitininkas Širachas (gimė 1727 m.) įrodė, kad bitės darbininkės yra neišsivysčiusios patelės ir kad bitės gali užauginti motinėlę iš jaunų bičių darbininkių vikšrelių. Jis sukūrė beveik visus žinomus dirbtinių spiečių sudarymo būdus.
  Šveicaras Griuberis (1750-1831) bendradarbiaudamas su Biurnanu papildė ir išvystė Reomiuro ir Širacho tyrimus.
  Didelę reikšmę turėjo vokiečių bitininko Dzeržono atrasta bičių partogenezė (iš neapvaisintų kiaušinėlių išsivysto tranai) (paskelbta 1845 m.). Jo atradimas buvo patvirtintas Ziboldo ir Leikarto darbais, buvo pripažintas mokslo pasaulyje ir panaudota bitininkystės praktikoje.
  Aviliai su juostelėmis, duodančiomis bitėms korių siuvimo kryptį, buvo žinomos dar senovėje. Juostiniai aviliai – pirmas žingsnis nuo neardomo prie rėminio avilio ir pirmieji rėminių avilių išradėjai būtinai praėjo šį etapą.
  XVII a. pabaigoj Griuberis mokslo tikslams sukonstravo “knyginį avilį”, susidedantį iš 12 siaurų, iš abiejų pusių atvirų dėžučių su koriais. Dėžutės padarytos kaip susiglaudžiantys rėmeliai, tarpusavyje sutvirtinti kilputėm ir kabliukais.
  1814 m. Ukrainos bitininkas P.Prokopovičius išrado rėminį avilį, pradėjo plisti rėminė bitininkystė.
  Iš pradžių Prokopovičiaus avilyje rėmai buvo naudojami tik meduviniam skyriuje, vėliau ir lizde juostelės buvo pakeistos rėmais.
  1852 m. Berlepšas panaudojo rėmus, įstatomus į avilį iš šono.
  1851 m. amerikietis Langstrotas išrado avilį, į kurį rėmeliai įdedami iš viršaus.
  Berlepšo ir Langstroto išradimų esmė tame, kad jie ne tik panaudojo rėmus, bet ir nustatė rėmelių atstumą nuo avilio sienų.
  1857 m. stalius Meringas (Vokietija) išrado dirbtines vaško plokšteles, gaminamas vaflinėse.
  1876 m. amerikietis Vašburnas sukonstravo dirbtinių vaško plokštelių gamybos valcus.
  1865 m. vieno iš Italijos miestų netoli Venecijos garnizono viršininkas, Austrijos armijos majoras Gruška išrado medsukį.
  Šie didieji išradimai sukūrė tvirtą rėminės bitininkystės pagrindą.
  XIX a. antroje pusėje žinomas lenkų bitininkas K.Levickis sukonstravo avilį vertikaliais rėmais, kuris su varšaviniais labiau plito Suvalkų krašte. Šiaurės Lietuvoje buvo galima rasti latvių profesoriaus P.Rizgos konstrukcijos avilius, o rytiniuose rajonuose – rusų bitininkystės draugijos avilių. minėtų avilių konstrukcijos įvairios, nes juos gamino įvairių išsilavinimų ir sugebėjimų žmonės. Prof. J.Kriščiūnas Lietuvos bitininkams patarė naudoti patobulintą Dadano konstrukcijos 16-os rėmų avilį, kuris platinamas kaip standartinis. Nuo 1968 m. pradėti gaminti pritaikyti bitėms vežioti aviliai A-16-1M. J.Kriščiūnas pateikė ir 24-25 rėmų gulstinio avilio brėžinius. Jame galima naudoti vieną arba du magazinus. Avilys turi dvi lakas: antroji pagalbinei arba atsarginei motinėlei laikyti. Be to, vietoje lubelių įtaisytos 470 mm ilgio ir 12 x 8 mm skersmens sijelės, kuriomis uždengiami tarprėmiai.Šis avilys stacionariai bitininkystei labai tinkamas. Taip pat naudojami daugiaaukščiai aviliai. Anksčiau Lietuvoje dažniausiai laikydavo 1-5 bičių šeimas. Tik daugiau kaip 5 bičių šeimas turėję asmenys buvo vadinami bitininkais, daugiau kaip 15-20 – dideliais bitininkais. Prieškarinėje Lietuvoje (1929) bitininkai daugiausia laikė po 10 bičių šeimų (64,3%). 11 -20 šeimų turėjo penktadalis bitininkų, daugiau kaip 100 šeimų laikė 1,4% bitininkų. Literatūros gimtąja kalba plitimas, kursų ūkininkams organizavimas skatino bitininkystės plitimą Lietuvoje. 1930 m. buvo 126,8 tūkst., o 1940 m. – 206,0 tūkst. bičių šeimų. Daug nuostolių Lietuvos bičių ūkis patyrė Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais. Liko tik 36 tūkst. bičių šeimų, daug gerų bitininkų žuvo arba buvo represuoti. Prieškarinis bičių šeimų kiekis pasiektas per dešimtmetį.
  Dabartiniu metu išryškėjo dvi bitininkavimo kryptys: profesionalai ir mėgėjai. Profesionalai užsiima vien bitininkyste, taiko pažangiausius bitininkavimo metodus, bet smunkant bendram pragyvenimo lygiui verčiasi kasmet vis sunkiau. Mėgėjai kelias bičių šeimas laiko savo malonumui, gali daugiau laiko skirti konkrečios šeimos priežiūrai ir stebėjimui, apsirūpina save, o dažnai ir gimines bei draugus bičių produktais.