Lietuvoje ir pasaulyje bitininkystė remiasi ne tik tradicinėmis mednešių bičių rasėmis, bet ir didėjančiu dėmesiu laukinėms bitėms, kurios yra būtinos ekosistemų stabilumui.

1. Naminė bitė (lot. Apis mellifera)

Tai pagrindinė bitininkų auginama rūšis. Lietuvoje labiausiai paplitusios kelios jos rasės:

• Karnikos bitės (Kranio): 2026 m. tai populiariausia rasė Lietuvoje. Jos vertinamos dėl ramumo, gero žiemojimo ir spartaus pavasarinio vystymosi.

• Bakfasto bitės: Dirbtinai sukurta linija, pasižyminti itin dideliu produktyvumu ir minimaliu polinkiu spiestis. Jas renkasi profesionalūs komerciniai bitynai.

• Vidurio Lietuvos (tamsioji) bitė: Tai vietinė, aborigeninė rasė. Šiuo metu Lietuvoje vykdomos specialios programos jų išsaugojimui, nes jos yra geriausiai prisitaikiusios prie mūsų klimato, nors yra šiek tiek agresyvesnės.

• Italijos bitės: Pasižymi geltona spalva ir dideliu dėslumu, tačiau Lietuvoje žiemoja sunkiau nei kitos rasės.

2. Kamanės (lot. Bombus)

Nors kamanės negamina medaus pramoniniu būdu, 2026 m. jų reikšmė žemės ūkyje yra milžiniška:

• Jos yra efektyviausios apdulkintojos šiltnamiuose (pomidorų, braškių) ir soduose.

• Kamanės gali skraidyti esant žemesnei temperatūrai ir prastesniam orui nei paprastos bitės.

3. Bitės vienišės (Laukinės bitės)

Lietuvoje gyvena šimtai rūšių laukinių bičių (pvz., mūrinės bitės, žembitės). Jos negyvena šeimomis ir negamina medaus žmonėms, tačiau:

• Yra kritiškai svarbios laukinių augalų apdulkinimui.

• 2026 m. vis daugiau sodininkų savo sklypuose įrengia „vabzdžių viešbučius“, kad pritrauktų šias naudingas rūšis.

4. Egzotinės bitės (Pasauliniu mastu)

• Milžiniškos bitės (Apis dorsata): Gyvena Azijoje, lipdo korius atvirose vietose, ant uolų ar medžių šakų.

• Mažosios bitės (Apis florea): Vienos mažiausių mednešių bičių pasaulyje.

• Beduonės bitės (Stingless bees): Paplitusios tropikuose, jos neturi geluonies ir gamina specifinį, labai skystą bei rūgštų medų, naudojamą medicinoje.

Išsamesnę informaciją apie Lietuvoje saugomas bičių rases ir jų veisimą teikia Lietuvos bitininkų sąjunga bei mokslines studijas vykdantis LAMMC Žemdirbystės institutas.

Mėlynosios bitės (dažniausiai turimos omenyje mėlynosios bitės dailidės, lot. Xylocopa) 2026 metais Lietuvoje sulaukia didelio gamtininkų ir visuomenės dėmesio dėl savo įspūdingos išvaizdos ir retumo.

Pagrindiniai faktai apie mėlynąsias bites:

• Rūšis Lietuvoje: Mūsų šalyje dažniausiai aptinkama mėlynoji bitė dailidė (Xylocopa valga). Tai viena didžiausių bičių rūšių Lietuvoje, pasižyminti juodu, masyviu kūnu ir sparnais, kurie šviesoje žvilga ryškiai violetine ar mėlyna metalo spalva.

• Statusas: Ilgą laiką (nuo 1944 m.) ši rūšis Lietuvoje laikyta išnykusia, tačiau pastaraisiais metais, įskaitant 2025 m. pabaigos ir 2026 m. stebėjimus, ji vėl vis dažniau pastebima įvairiose vietovėse (pavyzdžiui, Vilniuje). Ji įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

• Gyvenimo būdas: Tai bitės vienišės, kurios negamina medaus žmonėms ir negyvena aviliuose. Jos vadinamos „dailidėmis“, nes galingais žandais graužia urvelius negyvoje medienoje (sausuose medžiuose, rąstuose, stulpuose), kur įrengia kameras savo palikuonims.

• Elgsena: Nepaisant savo gąsdinančio dydžio (iki 2-3 cm), jos nėra agresyvios ir gelia tik stipriai suspaustos. 

Kitos „mėlynos“ bitės

Pasaulyje egzistuoja ir kitos rūšys, vadinamos mėlynosiomis:

1. Mėlynoji mūrinė bitė (Osmia caerulescens): Maža, metalo spindesio bitė, kuri taip pat gyvena Lietuvoje ir yra puiki apdulkintoja.

2. Mėlynoji bitė dailidė (Xylocopa caerulea): Tropinė rūšis, paplitusi Pietryčių Azijoje, pasižyminti itin ryškiai mėlynais plaukeliais ant krūtinės. 

Svarbu: Jei pamatysite šią bitę savo sode 2026-aisiais, žinokite, kad tai naudingas ir saugomas vabzdys. Rekomenduojama palikti sausos medienos ar įrengti specialius „vabzdžių viešbučius“, kad padėtumėte šiai retai rūšiai įsitvirtinti.